| Į pradžią | Konspektai Konspektai Konspektai Konspektai Konspektai Konspektai Konspektai
|
Apie ligas
Aukšto lygio jogai sugeba metafiziniu būdu perkelti fizinę ligą. Stiprus žmogus gali padėti silpnajam panešdamas sunkų jo krovinį; na, o dvasios milžinas gali gerokai sumažinti fizinę ar net protinę savo mokinių naštą, prisiimdamas dalį jų praeities karmos. Lygiai kaip turtingas žmogus praranda dalį savo pinigų, sumokėjęs nemažą skolą dėl išlaidaus savo sūnaus, kuris taip išgelbėjamas nuo baisių savo kvailystės pasekmių, taip ir dvasinis mokytojas noriai aukoja dalį savo sveikatos mokinių vargams palengvinti. Tik jam žinomu būdu jogas savo protu ir astralu susijungia su kenčiančiojo protu. Liga (visa ar jos dalis) pereina į šventojo kūną. Fiziniame lygmenyje susiliejęs su Dievu mokytojas daugiau nebesirūpina, kas atsitiks šiai materijos formai. Nors jis gali prisiimti tam tikrą ligą kitų žmonių kančioms palengvinti, jo protas nė kiek nepakinta. Išminčius džiaugiasi, galėdamas suteikti tokią pagalbą. Pasiaukojusysis, per Dievą radęs galutinį išsilaisvinimą, mato, jog jo kūnas visiškai įgyvendino savo tikslus. Tada jis gali naudoti savo kūną taip, kaip jam atrodo reikalinga. Jo misija pasaulyje – tai lengvinti žmonijos kančias dvasinėmis praktikomis, protingais patarimais ar fiziniu ligos perkėlimu. Savo noru persikėlęs į aukštesniąją sąmonę Mokytojas gali nesunkiai užmiršti fizinį skausmą, tačiau kartais jis sąmoningai stoiškai kenčia, norėdamas parodyti pavyzdį savo mokiniams. Mažindamas kitų negalavimus, jogas po truputį keičia karminį priežasties ir pasekmės dėsnį. Šis dėsnis yra veiksmingas tiek mechaniškai, tiek ir matematiškai; jo veikimą pagal mokslo dėsnius gali keisti Dievą realizavę išminčiai. Dvasiniai dėsniai nereikalauja, kad mokytojas, norėdamas pagydyti kitą žmogų, pats susirgtų. Dažniausiai gydoma įvairiais kitais išminčiaus žinomais būdais, kuomet dvasinis gydytojas nepatiria jokios žalos. Tik retais atvejais, kai mokytojas nori žymiai paspartinti savo mokinių evoliuciją, jis savo kūnu sunaikina didelę dalį nepageidaujamos jų karmos. Jėzus atpirko daugelio žmonių nuodėmes. Dėl dieviškųjų savo galių Kristus jokiu būdu nebūtų miręs nuo nukryžiavimo, jei nebūtų noriai sąveikavęs su subtiliu kosminiu priežasties ir pasekmės dėsniu. Tokiu būdu jis prisiėmė sau kitų žmonių karmos pasekmes, ypač savo mokinių. Taip jie buvo gerokai apvalyti ir tapo pasirengę priimti visur esančią sąmonę, kuri vėliau nužengė į juos. Tik save realizavęs mokytojas gali perkelti savo gyvybės galią arba į savo kūną priimti kitų ligas. Paprastas mirtingasis nepajėgus įgyvendinti tokio jogų gydymo būdo, tačiau net ir nepageidautina, kad jis taip darytų, nes ligotas fizinis instrumentas yra kliūtis Dievo meditacijai. Induizmo šventraščiai moko, jog pirma žmogaus pareiga yra prižiūrėti savo kūną, nes priešingu atveju jo protas nesugebės ilgesniam laikui susikoncentruoti į dieviškąsias savybes. Vis dėlto labai tvirtas protas gali nugalėti visus fizinius sunkumus ir realizuoti Dievą. Daugelis šventųjų ignoravo ligą ir pasiekė savo tikslą. Šventasis Pranciškus Asyžietis, nors pats sirgo sunkiomis ligomis, gydė kitus ir net prikeldavo iš numirusiųjų. Daugelis žmonių yra įsitikinę, jog kiekvienas dvasinis mokytojas turi ar bent turėtų turėti kultūristo sveikatą ir jėgas. Tokie prielaida visiškai nepagrįsta. Nusilpęs kūnas dar nereiškia, kad guru neturi dieviškųjų galių, lygiai kaip ir puiki sveikata nebūtinai rodo vidinį nušvitimą. Kitaip sakant, pagal fizinio kūno būklę negalima spręsti apie mokytoją. Jam būdingų bruožų reikia ieškoti jo srityje – dvasinėje. Ne vienas pamišęs Vakarų ieškotojas klaidingai galvoja, kad iškalbus metafizikos oratorius arba rašytojas būtinai turi būti ir mokytojas. Rišiai atkreipė dėmesį, kad rimtas mokytojo išbandymas yra žmogaus galimybė savo noru įeiti į nekvėpavimo būseną ir kuo ilgiau išlikti pasinėrus į nirbikalpa samadhi. Tik tokiais pasiekimais žmogus gali įrodyti, jog jis įveikė mają, arba Kosminę Apgaulę. Tik jis vienas iš realizacijos gelmių gali tarti: „Ekam sat“ („Yra tik Vienas“). |
© 2007